Lietuvos rajonų savivaldybių tarybų ir merų rinkimų išvakarėse – kovo 3-iąją – į Skuodo rajono savivaldybės viešosios bibliotekos, kuriai suteiktas rašytojo Romualdo Granausko vardas, atidarymo iškilmes atvyko JE Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja šalies ponia Diana Nausėdiene. Susitikimais turiningoje tos dienos darbotvarkėje Prezidentas keletą minučių skyrė ir pokalbiui su Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ skaitytojais.
– Kai 2012-ųjų rudenį dėl įtemptos darbotvarkės negalėjote aplankyti visų regiono informacijos centrų, pasirinkęs tolimąjį Skuodą, argumentavote, jog mūsų miestui jaučiate simpatiją…
– Taip, yra sentimentų šiam kraštui.
– Ir jie turbūt todėl, kad netoli Darbėnai?..
– Kol tebebuvo mama, važiuojant jos tėvų kapų link, kelias į Skuodą vis likdavo mamos žodžiuose, tik mes iki ten taip ir nebenuvažiuodavome. Man šis žemaičių kraštas yra artimas.
– Tai, JE Prezidente, galėtumėte ir „vienuolika“ žemaitiškai ištarti?..
– Vėinioulėka!.. Bet mama šeimoje žemaitiškai nekalbėjo – tik su saviškiais. Bet žemaitiškai viską suprantu – galėčiau net knygą skaityti. Tiesa, neįprasta, nes informacija dėl sąskambio ne iš karto pasiekia –- užrašymas ir skaitymas nėra tapatu.
– Tačiau šiandien jūsų kaip skaitytojo, viešinčio Skuodo bibliotekoje, širdis turbūt džiaugiasi. Kokių patiriate emocijų?
– Visai neseniai teko ir knygų mugę atidaryti, pasidžiaugti, kad lietuviai ir toliau išlieka skaitantys, nepaisant visų iššūkių, ekonominių perturbacijų. Nors į mūsų gyvenimą skverbiasi ir elektroninė knyga, popierinio lapo šiugždesys, verčiamo lapo garsas vis dėlto yra kažkas ypatingo, sakralaus. Džiugu lankytis, kai atidaroma gamykla ar kultūros centras, bet – turiu būti nuoširdus – kai atidaroma biblioteka, jausmas ypatingas, kadangi esu knygius – mėgstu ne tiktai skaityti, bet ir rinkti senąsias knygas. Manau, kad tas pakilus jausmas persiduoda ir visiems čia dalyvaujantiems. Šiandien čia nėra jokių atsitiktinių žmonių. Visi – tikri knygos draugai, krašto patriotai! Džiugu už Skuodo krašto žmones, kurie dabar turės jaukią erdvę ateiti, puikų traukos centrą.
– Pripažinkime, kad ne visi traukos centrai Skuode tokie patrauklūs: rajono bendruomenė sensta, o čionykščiai verslai – vidutiniai ir smulkūs. Galbūt, JE Prezidente, įžvelgiate mūsų kraštui būdų, kaip prasiveržti pirmyn, gal yra „receptų“ regioninėje politikoje?
– Tektų palyginti, kas padaryta Akmenėje ir ko nepadaryta Skuode, nes sąlygų būta panašių. Juk kažkada ir Akmenė buvo laikoma Dievo užmirštu kraštu, kai viskas tik nyko. Tačiau daug dalykų čia priklauso nuo to, kaip suteiktomis laisvėmis pasinaudoja Savivaldybės valdžia. Pastaruoju laiku mano iniciatyva regionų politikoje esame padarę ganėtinai svarbių dalykų. Keletą galėčiau paminėti. Visai neseniai priimtas fiskalinės drausmės institucinis įstatymas, kuris leidžia tikėtis, kad savivaldybės nuo šiol galės daugiau skolintis, idant investuotų į viešąsias paslaugas žmonėms. Anksčiau tai buvo praktiškai neįmanoma, labai apribota. Tai reiškia, kad geri projektai galės būti finansuojami ir savivaldybių lėšomis. Lengviau bus pasinaudoti ir savivaldybių finansuojamais ES projektais, kurių būsią tikrai labai daug. Antra, žemės įstatymo pataisos. Savivaldybės įgijo daugiau galių naudotis valstybės žeme, kad galėtų perduoti arba panaudos pagrindais atiduotų žemės sklypą verslui, kas anksčiau tęsdavosi metų metus. Kol sumanęs investuoti verslininkas pasitraukdavo, nes šiam nėra kada tiek laukti. Taip pat neseniai vetavau ūkininkų ūkio įstatymą, kuris, mano nuomone, apriboja jaunųjų ūkininkų galimybes steigti, kurti ir statyti ūkinius pastatus. Ypač regionuose, nes iš esmės buvo nukreiptas prieš „sofos ūkininkus“ Trakų ir Vilniaus rajonuose. Ką noriu pasakyti? Kad ėmėmės tam tikrų sąlygų, valstybės lygmeniu reguliuodami bendrą įstatyminę bazę taip, jog savivaldybės turėtų daugiau laisvių ir galimybių. Bet niekas to nepadarys už pačias savivaldybes, kai kalbama apie konkrečius verslo projektus, tam tikras verslo sąlygas pastarajam čia įsikurti, jį pritraukiant. Tikiuosi, žmonės tuos atsakymus ras rinkimuose, nors ir nemažai pažadų išdalijama.
– O taip, pažadų – į valias.
– Įsiklausyti, kas siūloma investicijų srityje, – viena. Kur kas svarbesni ketinimai, kaip to būsią siekiama.
– Antai vienas kandidatas į merus siūlęs nemokamą pavėžėjimą į darbo suteiksiančius rajonus… Antra vertus, atlyginimai Skuode analogiškus šalyje atitinka tik 80 proc.
– Tarsi problemos sprendimas pavėžėjant, bet sykiu – ir bėgimas nuo jos. Tada klausimas, kodėl verslas gali kurtis Akmenėje, o Skuode – ne? Juk kai žmonės netenka darbo ar geros perspektyvos verslui plėtoti, tie, kuriems iki pensijos toli, permąsto ir pasirenka geresnę gyvenamąją vietą. Lieka vyresnė visuomenės dalis, o verslui ateiti nepatrauklu, nes čia nesuras darbo jėgos. Manau, kad p. Mitrofanovas savo laiku atliko neatidėliotinus darbus, kūrė laisvą ekonominę zoną, į kurią ir ateina investicijos, po to pritraukiančios papildomas.
– Deja, didžiausias investuotojas Skuodo rajone – Savivaldybė.
– Negerai.
– Antrasis pagal dydį investuotojas – žemės ūkio ūkiai. Tačiau ne pirmą savaitę čia tęsiasi krizė tarp gamintojų, supirkėjų ir perdirbėjų…
– Prieš keletą dienų Prezidentūroje buvome susitikę su suinteresuotomis organizacijomis, asociacijomis, žemės ūkio ministru. Čia įžvelgiu problemą – nesiimama priemonių, kurių reikia artimiausiu laiku, t. y. ieškoti būdų gauti iš Europos Komisijos kompensavimą. Ir faktas, kad į Briuselį buvo siųsti laiškai dėl apgailėtinos situacijos Lietuvoje ir Latvijoje gali nepateisinti lūkesčių. Trumpam laikotarpiui esama nacionalinių priemonių – kompensacijų, kurias taip pat galima skirti. Manau, ši krizė, kaip ir ankstesnės, bus laikina. Prezidentūroje kalbėjome ir apie reguliuojamas pieno kainų supirkimo „lubas“ bei „grindis“. Tokį draudimo instrumentą galėtų naudoti žemės ūkio paskolų ir garantijų fondas, kuris išvien su nacionaliniu plėtros fondu. Tačiau ta priemonė – vidutiniam laikotarpiui. Pastaruoju laiku reikia skubios pagalbos, o ji matuojama milijonais eurų, kuriuos privalu surasti. Žvelgiant į dar tolesnę perspektyvą, manau, negalėsime apeiti kooperacijos, kurios populiarumas Lietuvoje žemas. Kartais net sunku iki galo suvokti visas priežastis, kodėl kooperacija pas mus plėtojama gerokai lėčiau nei kitose ES valstybėse. Bet šis kelias ir yra, kuris leistų sustiprinti žemdirbių derybinę galią su perdirbėjais bei prekybininkais. Kooperacijos plėtra – dar vienas instrumentas, kuris pasitarnautų per ilgesnį laikotarpį. Galbūt viena iš priežasčių prieš kooperacijos plėtrą – mentaliniai stabdžiai, ateinantys iš tarybinių laikų, vis dar primenantys kolūkius.
– Ir žemės ūkiui, ir verslui Skuode atliepia, kaip čia dažnai tenka girdėti sakant, nukirsta buvusio geležinkelio arterija. Ką, JE, manote apie tai?
– Apie buvusią geležinkelio atšaką į Skuodą žinau, nes tenka važiuoti nuo Kretingos į Darbėnus. Daugybę metų nemačiau nė vieno traukinio, išskyrus pastarąjį kartą. Tai klausimas, ar yra geležinkelio poreikis? Jei toks yra, kodėl ta atšaka „Lietuvos geležinkelių“ nepanaudotina? Jei toji „arterija“ buvo gyvybinga, klausimas, ar šiandien turėtume pakankamai krovinių, keleivių? Argumento, kad geležinkelio tik norisi, nepakanka. Žinoma, tokie klausiami skausmingi. Jie atspindi tikrą regiono nuosmukį, o ir „Lietuvos geležinkeliai“ į reikalą žvelgia pragmatiškai.
– Tie patys į savuosius neįsiklausantys „Lietuvos geležinkeliai“ šių dienų kontekste nuskamba kaip ir tie, kuriais pravažiuoja baltarusiškos trąšos…
– Čia, žinoma, kita problema, kuri turi būti sprendžiama valstybiniu lygiu, kai gali net atrodyti, jog komercinis interesas aukščiau visų politinių valstybės tikslų. Viena vertus, mes priimame sprendimus Briuselyje, kuriais siekiame sustabdyti du agresyvius – Rusijos ir Baltarusijos – režimus, o kažkur žemesniame lygyje subjektai vadovaujasi komerciniais interesais. Nesakau, kad jie sąmoningai apeidinėja sankcijas, bet neleidžia ir efektyviai jas įgyvendinti. Šis klausimas kaip tik dabar svarstomas – sankcijas taikyti ne atskiroms įmonėms, bet pagal prekių grupes. Aišku, tai nėra tiesiogiai susiję su Skuodo geležinkelio atšaka. Ji viso labo yra išraiška to, kad per pastaruosius dešimtmečius Skuodui kol kas nepavyko surasti savojo veido investiciniame žemėlapyje ir kad šioje kovoje Skuodas konkurencinę kovą pralaimi.
– Dėkoju už atsakymus.
Lietuvos Respublikos Prezidentą kalbino žurnalistė Laima SENDRAUSKIENĖ
